„Nepagalvokit, kad mūsų šeima kuo išsiskiria. Esam kaip visi. Gyvename kukliai. Nesiekiam nei turtų, nei šlovės. Geras vaikas – ir laimė, ir paguoda“, sako Vanda Juknevičienė, Rimanto Juknevičiaus mama.

Sausio 13-ąją Rimantas stovi prie TV bokšto. Ore tvyro nerimas, tačiau visi šoka, dainuoja, dalinasi arbata ir užkandžiais.

Pasigirsta variklių burzgimas, tada šūviai ir sprogmenys, mėtomi sovietų kareivių. Minia krinka. Vieni krenta ant žemės, kiti bėga. „Nesitraukim nė žingsnio“, tvirtai ištaria Rimas. Jis lieka stovėti. Deja, neilgam. Vaikiną nukauna atskriejusi kulka. Šalia buvęs studentas Vytautas Juozapavičius stveria Rimantą į glėbį, neša ir jaučia per pirštus srūvantį šiltą kraują.

„Ir todėl, kad tą nelemtą naktį jis buvo ten, dabar nė vieno nestebina. Iki paskutinės akimirkos Rimantas tikėjo tiesos pergale...Ten su juo buvo ir geriausias draugas Alius Tamašauskas. Bet likimas draugus išskyrė <...> Į Marijampolės 6-ąją vidurinę mokyklą, kur velionis mokėsi, karstas iš Vilniaus Sporto rūmų buvo parvežtas antradienį, apie 18 val. <...> Išvydę atnešamą karstą, verkėme visi: ir savi, ir nepažinoje Rimanto. Sunku apsakyti, ką jautė klasės vyrai, nešdami savo nerūpestingų dienų draugą. Į vidų pasipylė marios gėlių. Joms į salę sunešti reikėjo viso būrio jaunimo. Salė greitai pražysta įvairiomis spalvomis. Karstas sklendi baltuose žieduose. <...> Nėra žodžių apsakyti artimųjų skausmą, netekus sūnaus, brolio, anūko. Tėvynė neteko ištikimo gynėjo. Šviesų jo atminimą saugos visas miestas ir visa Lietuva. Dabar žinome, kaip gimsta didvyriai" (Aurelija Baniulaitienė. „Taip gimsta didvyriai“. „Sūduva“, 1991-01-17)

Ačiū, Rimantai. Niekada tavęs nepamiršime.